Інформація для українців: 
„Krizių įveikimo centro” organizuotas dviejų dienų seminaras „Psichologinė pagalba krizėje: kūno vaidmuo traumoje”, kurį vedė psichoterapeutė Morit Heitzler iš Jungtinės Karalystės, sulaukė didelio specialistų susidomėjimo. Jame dalyvavo 80 Vilniuje dirbančių specialistų, tačiau norą dalyvauti tokiame seminare išreiškė kur kas daugiau psichologų, dirbančių ir kituose miestuose. Dalinamės kai kuriomis psichoterapeutės įžvalgomis – tikimės, tai bus naudinga ir platesnei auditorijai.
- Traumuojantis įvykis – tai įvykis, kurį suvokiame kaip grėsmingą gyvybei ar kūno integralumui. Taip nutinka, kai galvojame, kad patys galime mirti arba tampame žiauraus elgesio liudininkai. Tuomet mūsų senosios smegenys, atsakingos už refleksus išsigelbėti, ima veikti daug aktyviau nei vėliau evoliuciškai išsivysčiusi smegenų žievė – būtent todėl traumuojančio įvykio metu ir po jo sutrinka atmintis, išsikraipo laiko jausmas, gali sutrikti gebėjimas planuoti. Tad į pagalbą pokalbio terapijai svarbu pasitelkti į kūną orientuotą terapiją, kuri padėtų pasiekti smegenų limbinę sistemą, ir taip būtų įmanoma atkurti visą trauminės patirties paveikslą.
- Žmonės, patyrę traumuojantį įvykį, neretai jaučia kaltę ar gėdą, kad nekovojo, sustingo, pabėgo, galvoja, kad yra blogi, todėl labai svarbu paaiškinti jiems, kad jie tokio savo elgesio sąmoningai nepasirinko, už tai jie nėra atsakingi – tai vyko instinktų lygmenyje.
- Problema yra ne tai, kas įvyko praeityje. Pagrindinis darbo su trauma klausimas – kaip būti dabartyje, kaip dabar visavertiškai gyventi. Traumuotas žmogus yra tarsi užstrigęs traumos neurologijoje – vengia visko, kas susiję su trauma.
- Trauminis įvykis žmogui būna per sunkus suvokti, todėl yra suskaidomas. Taigi žmogus prisimena tik kai kuriuos įvykio faktus arba tik jausmus. Košmarai ar netikėtai iškylantys prisiminimai yra skirti tam, kad smegenys galėtų po truputį integruoti trauminį patyrimą.
- Dirbti su trauma – tai saugiu būdu išsiaiškinti , kas žmogui atsitiko. Reikia padėti jam suvokti, kad tai buvo siaubinga patirtis, bet tai nebevyksta dabar, ir padėti atkurti saugumo jausmą. Darbas su trauma – tai visos istorijos integracija, kad žmogaus smegenys galiausiai galėtų ją „suvirškinti“. Jei traumavusi patirtis „nesuvirškinama“, kiekviena užuomina verčia žmogų siaubą išgyventi iš naujo.
- Visas trauminio įvykio paveikslas būna sudarytas iš įvairių dalių: kvapų, kūno pojūčių, vaizdų. Tačiau įvykio metu smegenys, siekdamos sumažinti jo poveikį, kai kurių dalių neįsimena, todėl krizę patiriantis žmogus negali susidaryti viso paveikslo. O tik atkūrus jį visą įmanoma įveikti traumą.
- Dirbti su trauma galima tik tada, kai žmogus yra vadinamajame „tolerancijos lange“ arba kitaip – optimalaus sužadinimo būsenoje, kai jis nėra nei per daug sužadintas, nei nugrimzdęs į pasyvumą. Vienas iš terapeuto uždavinių yra nuolat sekti kliento būseną ir, jei jis nėra optimalaus sužadinimo būsenoje, skirti laiko ir pasitelkti reikiamas priemones, kad klientas sugrįžtų į tokią būseną. Kai kurie tyrėjai mano, kad pagrindinis traumos apdorojimo darbas vyksta tuomet, kai žmogus yra ties komforto zonos ir „tolerancijos lango“ riba.
- Vienas iš būdų, padedantis saugiai dirbti su trauma terapijos metu, yra dvigubo dėmesio technika. Tai technika, kai siekiama, kad žmogus tarsi viena koja būtų praeityje (traumos patyrimo prisiminime), o kita – dabartyje (saugiame dabarties santykyje). Jei žmogus per daug panyra į traumos prisiminimą, terapeutas turi nedelsdamas sugrąžinti jį į dabartį –pavyzdžiui, paprašyti apsidairyti ir pasakyti: „Kur esi? Ką matai, kai žiūri į mane? Ką matai kambaryje?“
Dėkojame mūsų psichologei Gintei Jasienei už pasidalinimą svarbiausiomis įžvalgomis. Šį dviejų dienų seminarą, skirtą Vilniaus specialistams, finansavo Vilniaus miesto savivaldybė.
