Інформація для українців: 
Kai kurį nors kolegą ištinka skaudi nelaimė ar net mirtis, likę darbuotojai tai irgi priima asmeniškai. Atrodo, norisi padėti, bet nežinia – kaip. Ypač svarbu, kaip tokiomis aplinkybėmis elgiasi vadovas, nes būtent sprendimai, priimti ekstremaliomis situacijomis, įsimena ilgam.
Kad ir kaip banaliai tai skamba, dažnai įmonės darbuotojai kažkuo panašūs į šeimą. Nebūtinai idilišką, nes būna visko: ir nesusišnekėjimo, ir apkalbų, ir nesveikos konkurencijos neretai pasitaiko. Tačiau jei vienam kolektyvo nariui nutinka kas nors baisaus, visi mobilizuojasi jam padėti.
Vis dėlto nelaimės ne tik tiesiogiai paveikia nukentėjusįjį, bet ir išmuša iš vėžių visą kolektyvą. Ir ne visada atsigauti pavyksta savo jėgomis. Tuomet į pagalbą yra kviečiamas psichologas ar visa jų komanda. Jie gelbsti po netikėtų sukrečiančių įvykių, susijusių su grėsme žmogaus sveikatai ar gyvybei. Tai gali būti nelaimingi atsitikimai, gaisrai, netikėta mirtis ar savižudiškas elgesys.
„Krizių įveikimo centro mobiliąją krizių komandą įprastai kviečia įmonės, kai, atsitikus nelaimei, organizacija arba dalis kolektyvo yra stipriai paveikta ir įprastinių vadybos metodų gali nebeužtekti, žmonės nesugeba emociškai atsigauti ir sugrįžti į įprastas gyvenimo vėžes“, – sako Asta Groblytė, Krizių įveikimo centro (KĮC) mobiliosios krizių komandos specialistė.
Nelaimės visada sukrečia, išgąsdina, pažeidžia įprastą gyvenimo kontrolės ir saugumo jausmą. Padidėja nerimas, kartais prabyla kaltės jausmas, jaučiame pyktį, bejėgiškumą, sielvartą. Reakcijos į netektį, stiprų stresą gali būti skirtingos, individualios, kartais net gąsdina ir patį žmogų, bet visos jos žmogiškos.
„Kalbėdami apie reakciją į krizę, kalbame apie „normalias reakcijas į neįprastas situacijas“. Tai reiškia, kad su krize susidūrę žmonės nepatiria psichikos sveikatos sutrikimų, tačiau bando atsigauti po visiškai netikėto ir galbūt traumuojančio įvykio poveikio. Tokiu atveju psichologų, grupės ir bendruomenės įsitraukimas leidžia adekvačiau reaguoti, paremti vieniems kitus, susidoroti su sunkumais“, – nurodo Ingeborga Porcar Becker, Barselonos krizių centro vadovė, KĮC kvietimu viešėjusi Lietuvoje.
Geriau paklausti
Taigi kaip aplinkiniai gali padėti nukentėjusiam kolegai? Vieno recepto nėra.
„Jeigu žmogus pats nukentėjo nuo nelaimingo atsitikimo ar smurto, jis turėtų gauti skubią medicininę ir psichologinę pagalbą, kurios tikslas – užkirsti kelią potrauminiams psichologiniams reiškiniams. Tarkim, patyrus užpuolimą, darbe gali prireikti laisvų dienų, kad darbuotojas atsigautų, tad teks koreguoti darbo grafiką“, – pavyzdį pateikia A. Groblytė.
Jei kyla abejonių, koks aplinkinių elgesys nukentėjusiam kolegai būtų priimtinesnis, geriau nespėlioti, o tiesiai paties žmogaus ir paklausti.
Praktika rodo, kad didelį poveikį krizės metu kolektyvui daro įmonės vadovų veiksmai, – svarbu operatyvi informacija apie įvykį, įmonės pagalba paveiktiesiems, vadovų žmogiškas jautrumas, emocinio poveikio pripažinimas.
„Patariame suteikti vietos ir laiko žmonėms pasikalbėti apie tai, kas įvyko, užduoti klausimų, pasidalinti savo išgyvenimais. Padeda įvairūs veiksmai, atkuriantys saugumo ir kontrolės jausmą, – grįžimas į darbo rutiną, reguliariai teikiama informacija, vadovų emocinis palaikymas, saugos taisyklių peržiūrėjimas, bendra prasminga veikla“, – vardija KĮC atstovė.
Psichologo pagalba gali būti įvairaus lygio – kartais užtenka konsultacijos vadovams ar įmonės krizių valdymo komandai, o kartais tenka dirbti su visu kolektyvu. Specialistų pagalbos verta kreiptis po smurtinės mirties, savižudybės, žmogaus dingimo ir po nelaimingo atsitikimo darbe. Tai yra ypač sukrečiantys įvykiai, paliečiantys daug žmonių, turintys įvairių rizikų, – nuo savižudybės plitimo iki ilgalaikio darbingumo kritimo arba išėjimų iš darbo.
Abejingumas gniuždo
Vis dėlto ne visose įmonėse įvykus nelaimei išreiškiama empatija. „The Independent“ pasakoja apie įvykį, kai rugsėjo pabaigoje mirė 26 metų Anna Sebastian Perayil. Tai nutiko praėjus keturiems mėnesiams po to, kai ji pradėjo dirbti konsultacinėje ir audito įmonėje „Ernst & Young“ (EY) Indijoje. Jos mama dėl mirties kaltina didelį „darbo krūvį, naują aplinką ir ilgas darbo valandas“.
„Annos patirtis atskleidžia darbo kultūrą, kurioje, regis, šlovinamas pervargimas. Tai susiję ne tik su mano dukra, bet ir su kiekvienu jaunu specialistu, kuris ateina į EY kupinas vilčių ir svajonių, kad būtų sugniuždytas nerealių lūkesčių“, – laiške EY vadovui Indijoje rašė merginos mama.
Ji teigė, kad niekas iš EY kolegų nedalyvavo dukros laidotuvėse, ir pridūrė, kad kreipėsi į vadovybę, bet negavo jokio atsakymo.
Rajivas Memani, bendrovės EY vadovas Indijoje, tikino, kad A. S. Perayil mirties priežastis nebuvo „spaudimas darbe“.
„Turime apie 100.000 darbuotojų. Be jokios abejonės, kiekvienas iš jų turi sunkiai dirbti. Anna pas mus dirbo tik keturis mėnesius. Jai skirtas darbo krūvis buvo toks, kaip ir bet kuriam kitam darbuotojui, – laikraščiui „The Indian Express“ sakė R. Memani. – Nemanome, kad spaudimas darbe galėjo nusinešti gyvybę.“
Šis vadovo paaiškinimas papiktino ne vieną asmenį socialiniuose tinkluose. Siekdamas atsakyti į viešai išplatintą merginos mamos laišką ir susirūpinusių asmenų komentarus, R. Memani platformoje „Linkedin“ pasidalino įrašu, kuriame teigė, kad jį „labai nuliūdino“ šis įvykis.
„Nuoširdžiai apgailestauju, kad negalėjome dalyvauti Annos laidotuvėse. Tai visiškai svetima mūsų kultūrai, – sakė jis. – To niekada anksčiau nebuvo ir niekada daugiau nebus.“
S. Perayil mirtis ir jos motinos laiškas sukėlė sielvartą ir pyktį internete, o šios srities specialistai, įskaitant kai kuriuos EY darbuotojus, ėmė dalintis savo patirtimi apie toksišką darbo aplinką ir didžiulį darbo krūvį.
Vienas bendradarbių socialiniame tinkle „Reddit“ teigė, kad apie A. S. Perayil mirtį jie buvo informuoti „visiems bendrai išsiųstu laišku, prie kurio buvo pridėta jos iš „LinkedIn“ paimta nuotrauka ir standartinė trumpa žinutė“. Anot jo, buvo paskleista žinia, kad ji jau turėjo sveikatos problemų, kurios vis blogėjo.
Taigi įmonės vadovybė šiuo atveju nesugebėjo suvaldyti krizės.
„Po tokio įvykio labai svarbu, kad įmonė savo komunikacijoje pabrėžtų užuojautą, rūpestį, pagarbą velionei ir jos šeimai, nors ir sulaukė kaltinimų. Tai pirmiausia svarbu gedintiems, bet vadovų elgesį krizės metu jautriai stebi ir visi įmonės darbuotojai, o tai gali smarkiai paveikti jų pasitikėjimą ir lojalumą. Bendrovės ar jos vadovo vertybinė pozicija žmogaus mirties akivaizdoje jautriai sutinkama ir platesnės visuomenės, todėl komunikacijos klaidos įprastai sulaukia atgarsio viešojoje erdvėje“, – komentuoja A. Groblytė.
Kokie požymiai išduoda, kad krizė nesuvaldyta? Tai nutinka, jei žmonių emociniai poreikiai lieka neatliepti, neatkuriamas saugumas, pasitikėjimas, nepraeina neteisybės, nepasitenkinimo jausmas arba nepavyksta įveikti stipraus sielvarto. Tokiais atvejais krizinės reakcijos gali tapti chroniškos.
„Ilgainiui nesuvaldyta krizė kolektyve gali pasireikšti suprastėjusiais darbo rezultatais, padažnėjusiais konfliktais, padidėjusiu sergamumu, išėjimais iš darbo, intensyvesniu alkoholio, psichotropinių medžiagų vartojimu, pasikeitusiu emociniu klimatu. Pastebėjus tokius reiškinius, vertėtų iškart atkreipti dėmesį. Tai, kad vadovas rūpinasi, kaip jaučiasi darbuotojai, ir nebijo kalbėtis apie emocinę sveikatą, jau gali būti svarbi pagalbos dalis“, – pabrėžia KĮC atstovė.
Verslo žinių straipsnis
Irtautė Gutauskaitė ir Rasa Dževeckytė (VZ)
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
